Komunikacija ir restauravimas (I dalis)

Labai juokinga, tačiau iš tiesų susilaukiu nemažai klausimų, tai kas yra tas restauravimas, ką tu ten veiki, kokias tu ten chemijas darai, ką tu ten studijuoji :D tik palaukit, nesakau, jog „dažnai žmonės manęs klausia...“, aš tik pasakiau, kad klausia, tiesa, dabar, kur kas dažniau. Pasijaučiau baisiai svarbi, gavusi paskatinimą iš vienos labai smagios kompanijos, dalintis man atrodo paprastais kasdieniais dalykais, tai kartas nuo karto jais pasidalinsiu. Nesu nei labai kažkokia didelė akademikė ar mokslo guzas tai labai paprastais suprantamais žodžiais paaiškinsiu šiuo metu man svarbiausias aktualijas: restauravimo sąvoką bei komunikacijos svarbą susijusią su šią sąvoka.

Pradėkim nuo pirmo „nesusipratimo“ – ką aš ten studijuoju ir kodėl. Studijuoju komunikacijos magistrą VILNIUS TECH universitete. Kodėl? O, vat todėl, jog man įdomu kaip žinutėje viena neteisingai vartojama sąvoka, kaip „restauravimas“ gali įnešti šitiek sumaišties informacijos bei visuomenės suvokimo sraute. Apie tai, daugiau ar mažiau, ir yra mano magistrinis baigiamasis darbas.

Kadangi dienomis ir naktimis esu paskendus auksuose tiek LNDM Prano Gudyno restauravimo centre, tiek studijoje, na o kai dar oro šiek tiek užtenka, dar bėgu chemiku technologu pabūt (na žinot, šalia mokslų), tai matau, jog iškišus galva iš mūsų restauratorių burbulo, niekas nesupranta kas yra ta mūsų kasdienybė.

Labai ilga įžanga tai jei dar skaitot, labai aiškiai ir paprastai: kai atliekate restauravimą, grąžinate arba išlaikote originalią išvaizdą ir stilių, o kai atliekate renovaciją, jūs atnaujinate, papildote arba pertvarkote. Šių dienų “pasidaryk pats” kultūros kanalų skleidžiamoje žinutėje nuolat įmetamas žodis restauravimas kai tai yra tiesiog renovavimas, ko pasekmė yra visuomenėje sklandantis suvokimas, jog paėmę seną objektą tiesiog jį palaužom, papjaustoms, nuskutam ir nudraskom dažus ar dar velniai žino ką darom jei tik mums atrodo, kad taip gražiau 😊 Na tai kad ir kaip smagiai tai skamba, mes taip nedarom :D ir labai smagu, jog įsigilinę į restauratoriaus darbą žmonės, bent jau mano aplinkoje, pradeda kitaip žiūrėti ir vertinti paveldą.

Mūsų darbas išsaugoti tai kas buvo, arba kitaip – autentą. Mes nesame kūrėjai, mes esame paveldo „gydytojai“, kaip gydytojas žmogui neprideda naujų organų, taip mes kūriniui nepridedame nieko savo, pilnai išlaikydami autoriaus darbą. Mūsų darbas išmanyti technologijas, pritaikyti medžiagas bei procesus taip, jog mūsų darbo nesimatytų arba praėjus šiek tiek laiko būtų galima visiškai panaikinti. Mūsų darbas yra subtilus ir teorijos jam neužtenka, reikia daugybės metų praktikos bei nuolatinio mokymosi.

Restauratorius tai ne „youtubo meistras“, kas yra dar viena atskira tema. Kartais žiūrint Youtube „restauratorių“ rodomus darbus, net fiziškai skauda žiūrėti kaip kankinamas objektas. Taip eilinį kartą susiduriama su komunikacijos problema kai atsiradus atstumui tarp tikrosios reikšmės bei skleidžiamos žinutės, mes turime savamokslių meistrų gadinančių nuostabius objektus, kaip ir garsioji Jėzaus freska Ispanijoje.

Aš labai myliu savo darbą ir man patinka apie jį kalbėti, kas matosi vien iš šitos rašliavos :D tai kviečiu pagalvoti ne tik apie šią bet ir kitas vartojamas sąvokas savo kasdienybėje. O jei iš arčiau norite įsigilinti į išsaugojimo procesus tai susitikime muziejuose arba apsilankykite Prano Gudyno restauravimo centre, pravesiu ekskursiją. Taip pat mielai paskutiniais mėnesio sekmadieniais pasivaikščiočiau kartu po muziejus ir papasakočiau kokių tai dalykėlių 😊 Atvykite ir į studiją, užsiėmimų metu mielai papasakosiu apie mano nuobodžiai įdomią kasdienybę :)